Atsiliepimai

Iš dienraščio „Lietuvos rytas“:

L.KERNAGIUI IR JO ŽMONAI NERINGAI VESTUVĖS –
SMAGIAUSIA JŲ GYVENIMO ŠVENTĖ
Beatričė Jurevičiūtė 2013-07-01 14:26

Jonavoje gyvenantis atlikėjas Ligitas Kernagis ir jo mylimoji Neringa Seniūnaitė po dešimties metų draugystės sumainė aukso žiedus. Ketverių metų dukrą Šarlotę auginanti pora tikino, kad vestuvės tapo smagiausia jų bendro gyvenimo švente.49 metų L. Kernagis ir 30-metė N. Seniūnaitė vestuvių puotą iškėlė Molėtų rajone esančioje sodyboje prie Gilužio ežero. Šventėje dalyvavo per penkiasdešimt svečių. Tarp jų – ne tik giminės, bet ir buvę kolegos iš Lietuvos Respublikos Seimo bei draugai iš Moldavijos. Pastariesiems teko svarbus vaidmuo – juos Ligitas paskyrė piršliauti…
…Gerą nuotaiką kūrė ne tik kūrybingų ir muzikalių žmonių grupė „Genuja“, bet ir patys puotos svečiai. Šventėje dalyvavusi buvusi parlamentarė, muzikos atlikėja Donalda Meiželytė pralinksmino net santūriausius pobūvio svečius…

Daugiau galite pamatyti:


Laiškai iš interneto:

 

Sveiki Lina ir Aurelijau, su Martynu norime labai Jums padėkoti už atsidavimą kuriant mūsų gražią šventę. Iš tiesų, neturėjome aiškios vizijos ir reikalavimų kaip turi atrodyti ta diena, tačiau norime pasakyti, kad viskas buvo geriau negu galėjome sugalvoti. Pradedant nuo bažnyčios ir baigiant gintaro dulkėmis. Visa tai mums buvo autentiška, magiška (nepabijosim to žodžio) ir jauku, kaip, beje, ir visiems svečiams, kurie negailėjo gerų žodžių Jūsų linkme. Atleiskite, jei buvo kas ne taip, žinoma, antro šanso nebus pasitaisyti :), bet jaudulys daro savo, o ypač tokią dieną.Tikimės, kad tai nėra mūsų paskutinis susitikimas, o kolkas dar kartą sakome AČIŪ nuo naujos šeimos – Rimantės ir Martyno !


(Iš el. laiškų)
Porą kartų teko dalyauti “Genuja” organizuotose šventėse – abu kartus visi likome labai patenkinti. Labai aukštas profesionalumo lygis, nuostabi gyva akordeono muzika (groja ir kitais instrumentais), gyvas vokalas, skoninga ir kultūringa aplinka. Rūpinasi visomis šventės detalėmis, labai daug pataria. Važinėja po visą Lietuvą. Drąsiai rekomenduoju.

Jurate ir Vytautas


(Iš interneto)
Anūko krikštynoms pakvietėm Liną ir Aurelijų Stunžėnus (www.genuja.lt). Pasirinkimas buvo neatsitiktinis. Aurelijų teko matyti viename iš Kauno Aeroklubo renginių. Jo atliekama muzika, repertuaras, bendravimas su auditorija, bei, sakyčiau, įgimtas klausytojų nuotaikos pojūtis padarė įspūdį ir buvo lemiamas,renkantis vieną iš pagrindinių šventės atributų – muziką. Jau pirmo kontakto metu paaiškėjo, kad galime tikėtis ne tik muzikos, bet gerokai daugiau. Linos asmenyje, sutikome talentingą renginių organizatorių. Ji atidžiai susipažino su būsimosios šventės dalyviais, įvertino, ko iš renginių organizatoriaus tikisi šventės šeimininkai, pasiūlė šventės scenarijų,
parengė papildomą atributiką. Daugiau kaip savaitę buvo derinamas šventės detalės, įvertinant tiek senovines tiek dabartines analogiškų švenčių tradicijas. Šventė pavyko puikiai. Lina ir Aurelijus buvo šventės ašis. Jie turi gerą pojūtį, kas iš svečių gali aktyviai įsijungti į švenės vyksmą, o kas, atvirkščiai, yra lėto būdo ir jaučia diskomfortą būti dėmesio centre. Kadangi neblogai pažįstame savo svečius, tai labai vertiname šią Linos ir Aurelijaus savybę. Kiek žinau, svečių nuomonė buvo panaši. Muzika buvo būtent tokia, kokios ir tikėjomės. Grupė tikrai skiria, kad tokia šventė nėra diskoteka.

Rašau taip, nes turiu gyvenimišką švenčių patyrimą, kuriose visą vakarą negali susikalbėti ne tik priešingoje stalo pusėje esančiu kaimynu, bet ir su greta sėdinčiu. Labai dažnai kiti muzikantai pamiršta, kad ne jie čia svarbiausi, o svečiai ir kad draugų ar giminės suėjimas didele dalimi skirtas pabendrauti tarpusavyje. Žinoma, norintiemas diskotekos, nesudėtinga paprašyti daugiau decibelų. Tikiu kad ,,Genuja“ aparatūros rezervas pakankamas, garso rankenėlę pasukti nesunku. Tik paprašykit …)
Ačiū už malonias akimirkas.

Pagarbiai,
Viktoras


(Iš interneto)

Sveiki,

ir aš nekantrauju pasidalinti savais įspūdžiais apie ką tik atšoktas vestuves . Iš tiesų, kiek esu dalyvavusi įvairiausio tipo vestuvių puotose, abu su vyru vieningai nusprendėme – mūsų buvo linksmiausios.

Dabar, kai jau entuziazmas kiek nurimo, drąsiai galiu pasakyti, kad pasirinkus tinkamiausią vietą linksmybėms (kavinė, restoranas, sodyba ar pan.), kiti du svarbiausieji elementai, nulemiantys sėkmingą eigą – tai liudininkai (ar piršliai) ir, be jokios abejonės, muzikantai. Mes savo liudininkais pasirinkome mano puseserę ir jos vyrą. Jie iš tiesų pasistengė – po mišių (kurios vyko Vilniaus Bernardinų bažnyčioje) mūsų, o taip pat ir visų pasveikinti susirinkusiųjų, laukė daug malonių staigmenų, šampanas liejosi laisvai, netruko ir smagių tostų ir t.t. Į civilinės metrikacijos biurą registruoti santuokos nėjome (tik po kelių dienų greitai nunešėme ten dokumentus ir gavome ta rožinį liudijimą). Na, o žemiausiai galvą lenkiu prieš p. Liną ir Aurelijų Stunžėnus (www.genuja.lt). Nors gyvena Kaune, jie mielai sutiko atvykti pagroti ir pravesti mūsų vestuvių puotą į Vilnių. Patikėkite, ši pora tikrai sumažins organizacinį vestuvių galvos skausmą… Aurelijus – profesionalus muzikantas, sugebėjęs akordeonu per kelias sekundes prisiderinti prie bet kokios išgėrusių svečių traukiamos liaudies dainos tonacijos . Lina – energija spinduliuojanti, idėjų kupina menininkė. Ji pasirūpino originaliu restorano salės ir lauko papuošimu, pasistengė, kad iki pat paryčių svečiai tryptų, linksmintųsi ir nesėdėtų nosis nukabinę. Žaidėme daugybę smagių žaidimų, šokome elegantišką valsą ir t.t. Negalėčiau pasakyti, kad tai buvo tradicinės vestuvės… Tai buvo daugiau kažkas per vidurį – kompromisas tarp šiuolaikinių ir tradicinių jungtuvių. Bet buvo nepaprastai gera. Vidurnaktį Lina ir Aurelijus pakvietė visus svečius į lauką, kur degė nedidelis lauželis. Kiekvienas svečias, pasėmęs saujelę gintaro dulkių, sviedė jas į ugnį palinkėdami mums ko nors gražaus. Įspūdis nepakartojamas – tas staigus, momentinis ugnies blyksnis ir smilkstančio gintaro aromatas. Kas man nepaprastai patiko, kai rinkausi muzikantus, tai, kad Lina iš karto atvirai išsakė savo stipriąsias ir silpnąsias puses.

Ak, galėčiau dar rašyti ir rašyti, kaip buvo smagu ir gera. Matyt todėl, kad dar nė savaitė neprabėgo ir aš vis dar jaučiuosi kaip ant sparnų. Nesigailiu nė vieno savo sprendimo… Ir tikrai manau, kad nereikia išsižadėti mūsų gražių lietuviškų vestuvių papročių ir tradicijų. Juos galima labai gražiai ir subtiliai pritaikyti prie mūsų nūdienos. Kas iš to, kad apturėsime paprastą, niekuo neypatingą balių ir nepajausime įvykio iškilmingumo ir jos reikšmingumo?